Linksmam visas pasaulis atrodo linksmas
RSS ikonėlė Pagrindinio puslapio ikonėlė
  • IKI KITO KARTO

    Paskelbta Vasaris 13th, 2012 Šarūnas Be komentarų

    IKI KITO KARTO

    Aš sveriu 58 kilogramus. Nepusryčiavęs. Gal savaitę nepusryčiavęs ir kai būnu nuogas kaip sliekas. Gali būti, kad tada labai apgailėtinai atrodau, todėl Imidžo ministerija davė man stipendiją. Pusei metų. Ne už dyką, o už tai, kad pasižadėjau sukurti aforizmą. Mokesčių mokėtojams gali kilti abejonių, ar verta duoti poetui stipendiją – aš poetas bendrąja prasme – tai ar verta man duoti stipendiją už vieną vienintelį aforizmą. Mokesčių mokėtojai gali paklausti – už ką?! Atsakysiu…

    Dar tais laikais, kai žmogus žmogui buvo draugas, bičiulis ir brolis, vienos leidyklos vadovas taip yra pasakęs: “Atneškit man tokį aforizmą, kaip aš žinau, kad nieko nežinau, ir aš sumokėsiu jums tris šimtus dubų“. O dubas tada buvo vertas gal dešimties dabartinių, alkoholiniais gėrimais arba duonos kepaliukais matuojant.

    Šventai tą pažadą įsiminiau ir įsipareigojau atnešti dar geresnį aforizmą. Ir atnešiau: „Tai lyja, tai sninga, tai lyja, tai sninga, pamatysiu televizoriuje Šuliją – užmušiu…“ Man sako – koks čia aforizmas, čia detektyvas. Na gerai, tegul bus detektyvas, koks jums skirtumas.

    Man sako – ir Šulija dėl oro visiškai nekaltas.

    Aš sakau – argi aš sakau, kad kaltas? Man jis netgi simpatiškas ir turi dailų humoro jausmą, bet juk čia yra menas, ir jis reikalauja aukų.

    Gerai, sako, rašyk ataskaitą, kaip suvartojai tau skirtą stipendiją šimtų šimtus iš mokesčių mokėtojų nagų išplėštų dubų. Nebadykit man akių tais mokesčių mokėtojais, sakau. Jeigu mokesčių mokėtojais vadinsim visokius ponus karininkus ir visokių pulkų damas, tai jie patys nuo manęs plėšia. Kas kam visuomenėje skolingas, dar galima būtų pasiginčyti. Nefilosofuok, sako, politinė ir filosofinė ekonomika ne mėgėjų reikalas. Rašyk, nes kito karto gali nebūti.

    O kur dingsi? Rašau…

    Sudaužytas televizorius – 2500… Trisdešimt kepalų duonos – 90… Baltas sūris… Geltonas sūris… Adžika… Šaltai rūkyta „Prūsų“ dešra… Šviežios kojinės… Trauktinė… Kokia trauktinė? – klausia. Durnaropių, sakau. Išbraukt, sako netinka, jeigu būtų kvailiaropių, kitas reikalas.

    Kad nėra tokios trauktinės, sakau, durnaropių yra, o kvailiaropių ne.

    Nieko negalim padėt, sako, išbraukt…

    Gerai, sakau, o kiek dar liko? Kokia suma dar nepateisinta?

    Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt du dubai ir dvidešimt septynios gilės.

    Gerai sakau, rašom – honoraras psichiatrui – lygiai du tūkstančiai du šimtai trisdešimt du dubai ir dvidešimt septynios gilės, kaip vaistinėje – aš pasirašau.

    Užrašykit psichiatro adresą, sako, mums irgi pravers.

    Išsiskyrėm kaip draugai bičiuliai ir broliai. Iki kito karto…

    Dėl suprantamų priežasčių pasirašau slapyvardžiu – Jurgis Gimberis.

    Komentuoti